dumti

1 dùmti, -ia, dū́mė 1. intr. K smarkiai pūsti: Tai dùmia vėjas Lp. Vėjas dùmia pro kaminą Grž. Vėjas pasisuko į vakarus ir pradėjo dumti rš. Užvakar audžiau prie lango, vėjas dūmė dūmė, pripūtė, ir skauda ranką Bsg. Šaltas vėjas tiesiai dumia į trobos duris Žem. Oi pūtė dūmė šiaurus vėjelis, nupūtė vainikėlį LTR(Ppr). 2. intr., tr. pūsti dumplėmis: Blogos jo dumplės, kad taip sunku dùmti Pc. Kalt neduoda, tik dumiù perdien Ds. Ištisą valandą dumtuvu dū́mė Sr. Kalvėj jis dumples dūmė Šlv. Vieni stovėjo prie priekalo ir kalė, kiti dūmė ugnį Mš. 3. intr. sunkiai kvėpuoti: Jau aš vakar mačiau, kad tas senis mirs: tik dū́mė, tik dū́mė Al. | refl.: Dusulingas arklys vis dùmiasi iš vidaus Ds. Mūsų arklys labai dùmias Užp. 4. tr. SD389 vėduoti, vėdinti. 5. intr., tr. KII219 smarkiai rūkyti: Vyrai kambary taip dùmia, kad dūmų iki žemės Jnš. Užsidegė pypkę ir dumia kap iš kamino į visą stubą Dkš. Dabar, laiko turėdamas, galiu ir savo pypkelę dumti prš. 6. intr. dūmyti, dūlyti (bites): Nedumk gi taip, kad jau net akis ėda Paį. 7. tr. R, MŽ nešti, pustyti: Vėjas dùmia smiltis KII142. | Sniegas dumia akis (lipdo) Mš. ║ intr. nešti sąnašas: Minija į vieną pusę griauža, o į antrą duma Krt. 8. intr. atsiduoti, dvokti: Jis dùmia arielka Vrn. Mėsa jau dumia – suges! Mrs. 9. intr. greitai eiti, bėgti, važiuoti: Pamatė vilką ir dū́mė namo Sb. Griebk kepurę ir dùmk namo Alk. Kur dabar pats taip dumì, kad net kakta išrasojus Šmk. Sėsk an dviračio i dùmk Gs. Traukinys dumia per lygumas rš. Automobiliai dūmė vienas po kito rš. Greitai vykis, jau jis miškan dumia Ldk. Mes kad dū́mėm, tai dū́mėm Mrc. Ir dumia kaip ragana į Šatrijos kalną KrvP(Tt). | refl.: Jonas rytoj Kaunan dùmias (važiuoja) Sv. 10. tr. smarkiai vyti, varyti, ginti: Kad aš tave dùmsu pro duris, atsižvilgėsi kaži kame Vvr. Kažin ar nedùmsime karvių lauka[n]? Pc. Dùmk aveles į namą (tvartą) Ėr. ║ smarkiai vežti: Mum kai griebė, tai dū́mė i dū́mė kažkiek kilometrų Pin. 11. tr., intr. smarkiai ką daryti: Ans jau grovius dùmia (kasa) Up. Kurmiai pievą dùmia (rausia) Švnč. Šitas šienas jau kimštinas, dùmkim, vaikai, daržinėn An. Šiandien jau dùmsim (kulsime) miežius Jnšk. Nedùmk (nesupk) taip smarkiai – parlėksiam par balkį Vkš. Ir ima dumti sūpuokles kiek vien įstengdamas rš. | refl.: Dumkimos (supkimės) stipriau, koks čia supimos Krs. Daug nedùmkis (nesisupk), ka galva neapsisuktų Krtn. 12. refl. bartis, pjautis: Ko judu su ta Senmare tep dùmiatos? Plv. Žiūrėk, kaip mūsų šunes dùmias Žvr.

◊ akìs dùmti stengtis apgauti; meluoti: Be reikalo dumi man akis: ne toks kvailas esu, kad tau patikėčiau Jrb. Kas ten duos tuos stebuklus – dùmia akìs, ir gana Kair. Jie dumia mums akis gražiomis savo kalbelėmis Vaižg.

šónais dùmti sunkiai kvėpuoti: Jo arklys gal dusulingas, kad šónais dùmia Lš. Jis buvo negreitas ir grįžo pailsęs, šonais dumdamas rš.

\ dumti; apdumti; atidumti; įdumti; išdumti; nudumti; padumti; pardumti; perdumti; pradumti; pridumti; sudumti; uždumti